Tėvystės stiliai

Žmonija, ypač psichologai, domėjosi, kaip tėvai įtakoja vaikų raidą. Įrodyti priežasties ir pasekmės ryšį kartais būna labai sunku. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose augę vaikai gali turėti panašias asmenybes suaugus, o tuose pačiuose namuose augę vaikai gali turėti skirtingas asmenybes. Nežiūrint tokių iššūkių žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai sako, kad yra ryšys kaip tėvai auklėja savo vaikus ir kaip tėvų auklėjimo stilius įtakoja vaiko raidą. Ši įtaka išlieka ir vaikui suaugus.

1960 metais psichologė Diana Baumrind atliko tyrimą su daugiau kaip 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Stebėdama vaikus natūralioje aplinkoje, apklausdama tėvus bei naudodama kitus tyrimo metodus ji pastebėjo, kad tėvų elgesys auklėjant vaikus turi panašumų. Psichologė vertino kaip tėvai taiko discipliną, kiek yra emociškai šilti ir rūpestingi, kaip bendrauja, kokie yra jų lūkečiai bei kaip jie taiko kontrolę.
Remdamasi šiais stebėjimais Baumrind sugrupavo auklėjimo stilius į tris skirtingas kategorijas. Atlikus vėlesnius tyrimus, buvo pasiūlyta pridėti ir ketvirtą tėvystės stilių. Trumpai apžvelgsime juos visus.

DIKTATORIŠKAS STILIUS
Vienas iš atrastų psichologės stilių buvo diktatoriškas stilius. Tėvai, auklėdami vaikus šiuo stiliumi, tikisi, kad vaikai griežtai laikysis taisyklių, kurias nustato patys tėvai. Jeigu vaikui nesiseka laikytis tokių taisyklių, jis yra baudžiamas. Diktatoriški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl reikalavimai yra būtent tokie. Jeigu yra prašoma paaiškinti kodėl, tokie tėvai paprasčiausiai atsakys: “Nes aš taip sakau”.
Nors tėvų reikalavimai yra aukšti, patys tėvai nėra labai jautrūs vaikams. Jie tikisi, kad vaikai elgsis išskirtinai ir nedarys klaidų, tačiau patys duoda labai mažai nuorodų, ką jų vaikas turėtų daryti ar vengti ateityje. Suklydimai yra baudžiami, kartais labai griežtai, tačiau patys vaikai paliekami nustebę ir nesuprantantys, ką jie padarė ne taip.
Pasak tėvų auklėjimo stilius tyrinėjančios psichologės Baumrind tokie tėvai yra orientuoti į tikslus ir jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be jokių paaiškinimų.
Tėvai, kurie naudoja šį auklėjimo stilių dažnai yra dominuojantys ir autoritariški. Jų požiūris į tėvystę yra toks: “už 10 nemuštų duoda vieną muštą“. Nežiūrint, kad jie turi tokias griežtas taisykles ir labai aukštus lūkesčius, jie labai mažai aiškina, kokios yra jų reikalavimų priežastys ir tiesiog tikisi, kad vaikai paklus neklausinėdami.

AUTORITETINIS STILIUS
Kitas auklėjimo stilius, kurį atrado Baumrind yra autoritetinis stilius. Šį stilių naudojantys tėvai taip pat turi taisykles ir nuorodas, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šis stilius yra daug labiau demokratiškas.
Tokie tėvai labiau atliepia vaikų poreikius ir jie nori išgirsti vaikų klausimus. Šie tėvai iš vaikų tikisi labai daug, tačiau jie suteikia šiltą atsaką ir pakankamą paramą.
Jeigu vaikams nepasiseka pateisinti lūkečių, šie tėvai yra labiau globojantys ir dažniau atleidžia, negu baudžia.
Psichologė teigia, kad šie tėvai “stebi ir suteikia labai aiškius standartus vaiko elgesiui”. Tėvai yra tvirti, bet ne kontroliuojantys ar draudžiantys. Jų disciplinavimo metodai yra palaikantys, bet ne baudžiantys. Jie nori, kad jų vaikai būtų tvirti, taip pat socialiai atsakingi, galintys reguliuoti savo emocijas ir norintys bendradarbiauti.
Toks tėvų lūkesčių ir paramos derinys padeda vaikams išsiugdyti tokius įgūdžius kaip savarankiškumas, savireguliacija ir bendradarbiavimas.

VISKĄ LEIDŽIANTIS STILIUS
Paskutinis tėvystės stilius, kurį atrado Baumrind yra viską leidžiantis. Tokie tėvai dar vadinami nuolaidžiaujantys, jie vaikams kelia labai nedaug reikalavimų. Tokie tėvai labai retai disciplinuoja vaikus, nes jų lūkečiai vaikų savikontrolei ar brandumui yra labai žemi.
Pasak Baumrind, viską leidžiantys tėvai “yra labiau jautrūs, negu reikalaujantys. Jie yra atlaidūs, netradiciniai, nereikalauja iš vaikų brandaus elgesio, leidžia šiek tiek savireguliacijos, ir dažniausiai vengia konfrontacijos”.
Viską leidžiantys tėvai yra rūpestinti ir kalbantys su savo vaikais, dažniausiai jų bendravimo stilius panašesnis į draugų, o ne tėvų – vaikų bendravimo stilių.

NEĮSITRAUKIANTIS TĖVYSTĖS STILIUS
Šalia trijų tėvystės stilių, kuriuos aprašė Baumrind, psichologė Eleonor Maccoby ir John Martin pasiūlė ketvirtą tėvystės stilių, kuris apibūdinamas kaip neįsitraukiants ir neatidus. Šiam stiliui būdinga tik keletas reikalavimų, žemas vaiko poreikių supratimas ir labai mažai komunikacijos.
Nors šie tėvai patenkina vaikų bazinius poreikius, iš tikrųjų yra visiškai nutolę nuo vaiko gyvenimo. Tokie tėvai įsitikins, kad vaikai yra pamaitinti ir turi stogą virš galvos, tačiau dažniausiai beveik nesiūlo ar pasiūlo labai mažai nuorodų, struktūros, taisyklių ar netgi paramos. Esant labai sunkiems atvejams tokie tėvai netgi gali atstumti ar visiškai igonruoti vaikų poreikius.