Kaip nuotolinis mokymas pakeitė vaikų ir jų tėvų kasdienybę?
Prasidėjus pandemijai ir šalyje įvedus karantiną bei nuotolinį mokymą vaikai ir jų tėvai susidūrė su iki tol neturėtais iššūkiais. Visiškai nauja ugdymo proceso išraiška vaikams ir jų tėvams kėlė nerimą, baimes, didino streso lygį. Vaikai labiausiai bijojo, kad nesugebės prisijungti prie vaizdo pamokų, atsiradę interneto trikdžiai sutrukdys pamokas, jie nespės visko atlikti. Bet kokia nežinomybė jau pati savaime kelia stresą ir didina nerimą, todėl niekada taip nevykdytas ugdymosi procesas įnešė sumaišties į šeimos gyvenimą. Vaikų stresas ir nerimas neišvengiamai didino ir pačių tėvų nerimą, nes jie turėjo pasirūpinti, kad vaikai turėtų visas priemones, kurios yra reikalingos tokiam nuotoliniam ugdymui.
Jeigu anksčiau standartiškai visi šeimos nariai ryte išeidavo iš namų ir dažniausiai susitikdavo tik vakare, staiga visa šeima pasiliko namuose visą dieną. Todėl šeima turėjo pradėti labai struktūruoti savo aplinką, dalintis erdvėmis, kur kiekvienas turėjo turėti savo vietą, kad galėtų atlikti savo darbus. Vienoms šeimoms tai padaryti sekėsi lengviau, kitoms tai tapo tikru iššūkiu ir buvo labai sunku padaryti. Kai kurie vaikai turėjo dalintis kompiuteriu su kitais šeimos nariais ar mokytis tame pačiame kambaryje, kas neišvengiamai galėjo būti trukdis susikaupti ir labiau koncentruoti dėmesį. Tie vaikai, kurie negalėjo gerai susikoncentruoti tokioje namų aplinkoje, jiems buvo sunkiau atlikti užduotis, jie atidėliodavo darbus. Šie visi pokyčiai įtakojo šeimos kasdienybę ir jie turėjo pradėti keisti savo įprastą gyvenimo ritmą.
Kokios nuotolinio mokymo pasekmės gali atsirasti vaikų gyvenime?
Nuotolinis mokymas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių.
Teigiamos pusės, kad vaikai gali ilgiau pamiegoti, ypač tie vaikai, kuriems reikia ilgiau važiuoti iki mokyklos. Kai kurie vaikai jausdavosi drąsiau, nei realiose pamokose, ypač tokie, kuriems triukšmas klasėse ypač trukdydavo susikaupti. Nuotolinis pamokų formatas matomai išliks net ir tada, kai pasibaigs karantinas, nes vaikai jį įvertino kaip palankų mokymosi procesą.
Neigiamos nuotolinio mokymo pusės yra tai, kad trūksta bendravimo su draugais, tai ypač aktualu paaugliams, kuriems toks ryšys yra labai svarbus. Trūksta gyvo kontakto su mokytojais, daliai vaikų nepavykdavo susikurti dienos režimo. Kai kuriems vaikams toks mokymosi procesas pablogino mokymosi rezultatus, didesnis atsiskaitymų ar užduočių skaičius kėlė nepasitenkinimo jausmą. Didelis laiko praleidimas prie kompiuterio nepajudant sumažino vaikų fizinį aktyvumą.
Neigiamos nuotolinio mokymo pasekmės ir kaip padėti vaikams?
Aukštas nerimo, įtampos lygis visuomenėje dėl pandemijos, neapibrėžtas ilgalaikis nuotolinis mokymasis, taikomi ribojimai turi neigiamų emocinių, psichinių ir akademinių pasekmių. Mokykla suteikia labai aiškią struktūrą, todėl labai svarbi vaikams, kuriems tokios laiko ar aplinkos struktūros trūksta namuose. Mokykloje užmegzdami kontaktus, bendraudami vaikai pereina tam tikrus savo tapatumo ieškojimo etapus, išbando naujus vaidmenis, kuria naujus socialinius ryšius, kurie dėl nuotolinio mokymo tapo nebegalimi ir vaikai turėjo likti tik su jam žinomais artimais socialiniais kontaktais. Kiekviename gyvenimo etape, žmogus, tame tarpe ir mokiniai, pereina tam tikrus raidos etapus, kurie labai dažnai yra pažymimi tam tikru sambūriu, švente. Dėl įvestų apribojimų nesirinkti grupėmis, nesibūriuoti mokiniai neteko tokių raidos perėjimo atžymėjimų, kas neišvengiamai kėlė netekties ir liūdesio jausmą. Kai kuriems vaikams dėl to krito motyvacija, kuri yra labai svarbi norint pasiekti gerų rezultatų. Jeigu vaikui kyla daug neigiamų jausmų, didėja nerimas ir jis neturi įgūdžių su šiais neigiamais jausmais tvarkytis priimtinais būdais, jis gali pradėti save žalotis. Patys vaikai dažnai yra nebrandūs susidoroti su kylančiais gyvenimo iššūkiais, todėl šalia esantys suaugusieji turi stebėti vaiko emocinę būklę, stebėti akademinius pasiekimus ir pastebėjus, kad, pavyzdžiui, vaikas gauna daugiau neigiamų pastabų, blogėja pažymiai, pats vaikas atrodo liūdnas ir be energijos, atsikalbinėja reiktų rimtai susirūpinti, kad kažkas su vaiku darosi negerai ir tuoj pat įsikišti.
Kaip sugrąžinti vaiko motyvaciją?
Pastebėjus, kad vaikas sunkiau jungiasi prie pamokų ar visai nesijungia, jaučiasi nuolat pavargęs, nebėra motyvacijos mokytis, atsirado savęs žalojimas, tėvai turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku ir paklausti kas darosi. Dažnai vaikas gali pasakyti, kad tingi, bet už vaiko tingėjimo gali slėptis ir gilesnės emocinės problemos, todėl tėvai turėtų labiau pasidomėti, kas su vaiku atsitiko. Kalbant su vaiku labai svarbu būtų jo negąsdinti, nebausti, nežeminti, nes tokiu būdu vaikas tik dar labiau užsivers ir nenorės dalintis su tėvais savo rūpesčiais ir baimėmis. Vaikui labai svarbu, kad jis būtų išgirstas ir suprastas. Kad vaikas turėtų motyvacijos, kuri yra svarbiausia paskata mokytis, vaikas turi jaustis gerai, todėl tėvams būtų labai svarbu įsitikinti ar vaikas pakankamai išsimiega, ar valgo pilnavertį maistą, ar turi savo erdvę, kurioje gali susikaupti ir ruošti pamokas, ar jo neblaško daug pašalinių dirgiklių.
Kada ieškoti pagalbos vaikui pas specialistus?
Kiekvienas vaikas susiduria su periodais, kai jaučiasi nusiminęs, pablogėja jo mokymosi rezultatai. Tokie iššūkiai reikalingi, kad vaikas pamatytų kitas perspektyvas ar išmoktų naujų įgūdžių. Dažnai su tėvų palaikymu, jautriu požiūriu ir parama vaikas gali su tuo susidoroti. Jeigu nežiūrint visų dedamų pastangų tėvai mato, kad vaiko motyvacija mokytis yra labai žema, jam labai sunku prisiversti daryti pamokas, sunku išbūti pamokų laiką prie kompiuterio, vaikas daug atsikalbinėja ar kaip tik atvirkščiai yra užsidaręs ir atsiribojęs, toks vaiko elgesys turėtų kelti rūpestį. Pagalbos pas specialistus tėvai turėtų pradėti ieškoti tokiais atvejais, jeigu vaiko nerimas taptų labai didelis, jis pradėtų labai stipriai pergyventi dėl ateities, pradėtų labai stipriai save nuvertinti ir nebeturėtų pasitikėjimo savimi. Sutrikę miego ir valgymo režimai, atsiradęs dažnas savęs žalojimo elgesys taip pat būtų svarbus rodiklis, kad reikalinga specialistų pagalba. Vaiko bejėgystės jausmas, pomėgių nebeturėjimas, dažni konfliktai namuose ar atsiribojimas ir nenorėjimas įsitraukti į šeimos gyvenimą taip pat būtų požymiai dėl kurių reiktų pasitarti su specialistais.
Straipsnį parengė gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Aušra Marija Dovydaitytė
