Jeigu mokytojas nesirūpina, kad pamokos metu būtų laiko pajuokauti ir atsipalaiduoti, tai mokiniai patys susikurs tokią „karnavalinę kultūrą“, kuri kai kuriais atvejais gali tapti destruktyvi.

Dėmesio koncentravimas remiasi dviem reiškiniais: psichologiniu pojūčiu „Ar nėra čia grėsmės? Ar vyksta čia kas nors įdomaus?“, bei dominuojančia tuo metu  galvos smegenyse chemine medžiaga, taip vadinama signalo pernešėja ar  mediatoriumi.

Dėmesio koncentracija pamokos metu vyksta ciklais: didelė koncentracija, žema koncentracija. Tokie ciklai per parą gali kisti iki 16 kartų. Po aukštos dėmesio koncentracijos visada turi būti trumpas poilsis. Vaikai neįsisavins dėstomos pamokos, jeigu nauja medžiaga bus pateikiama kai dėmesio koncentracija  bus nusilpusi, nes tiesiog pats organizmas vaikui sako: „O dabar lėčiau“.

Pamokos metu pastebėjus, kad klasės veikla tampa chaotiška, vaikai nebegali koncentruoti dėmesio – reikalingos pauzės. Šios pertraukos  – ne veltui švaistomas laikas, bet būtinybė.  Manoma, kad labai intensyviai sukoncentruoti dėmesį vaikai gali labai trumpam laikui, pvz. 5-8 m vaikai intensyviai be pertraukų  gali mokytis 5-7 min., 9-13 m.  8-12 min, 14-18 m. 12-15 min. Naudojantis šia informacija galima teigti, kad tik  20-40% pamokos laiko gali vykti  intensyvus mokymasis. `

Dėmesys ir judėjimas

Kūnas ir protas turi labai glaudų ryšį.  Todėl judėjimas žmogaus organizmui yra labai svarbus. Paskutiniai tyrimai parodė, kad smegenėlės, kurios yra atsakingos už koordinaciją, labai intensyviai dalyvauja ir mąstymo procese. Taigi yra labai glaudus ryšys tarp  smegenėlių funkcijos ir atminties, erdvės suvokimo, kalbos išraiškos, dėmesio koncentracijos, jausmų, neverbalinių signalų bei sprendimų priėmimo. Mokymasis bus daug efektyvesnis, jeigu į procesą bus įtraukti ir judėjimo komponentai, t.y. mokiniai turės galimybių daug judėti – sporto užsiėmimo metu, vaidindami spektakliuose, šokdami ar žaisdami. Ypač gerai yra supamieji judesiai, todėl sūpuoklės ir karuselės pagerina vaikų dėmesį, leidžia reguliuoti atsipalaidavimą ir sujaudinimą. Štai kodėl vaikai, kurie pamokų metu supasi ant kėdžių dažniausiai bando stimuliuoti pusiausvyros organus bei bando savireguliuotis.

Baimė, stresas ir mokymasis

 Baimė visada buvo įrankis valdyti žmogaus elgesį. Mokykloje baimė naudojama, kai stengiamasi klasėje laikytis disciplinos. Mokytojai gąsdina vaikus blogais pažymiais, palikimu po pamokų, tėvų iškvietimu, išmetimu iš mokyklos. Tačiau šie grasinimai dažnai negąsdina tų vaikų, kurie ir taip yra nemotyvuoti, kurių dėmesys ir aktyvumas nukreipti ne ten, kur norėtųsi.  Kodėl taip vyksta?

Vaikai, kurie klasėje ar mokyklos aplinkoje tampa verbalinės ir fizinės agresijos aukomis, išgyvena stiprų stresą. Taip pat ir tie vaikai, kurių santykiai su bendraamžiais yra blogi. Kita dalis vaikų dažnai patiria stresą, būdami nuolatinėje baimėje ar bent jau nerime.

Streso metu organizme yra atpalaiduojamas kortizolis, dar kitaip vadinamas streso hormonas. To pasėkoje organizme kyla tokios fiziologinės  reakcijos: imuninė sistema yra iš dalies išjungiama, padidėja kraujo spaudimas, širdies raumuo pradeda susitraukinėti, kvėpavimas tampa labiau paviršutiniškas.

Jeigu organizme yra nuolat padidintas kortizolio kiekis, jis pradeda žaloti smegenų ląsteles tam tikroje smegenų srityje, vadinamoje hipokampu. Hipokampas yra viena svarbiausių sričių sąmoningame žmogaus gyvenime, jis yra atsakingas už mokymąsi bei atminties formavimąsi. Esant nuolatinėje streso būsenoje nukenčia tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė atmintis, todėl vaikai labai sunkiai gali įsiminti tai, kas dėstoma mokykloje. Nuolatinis stresas mokykloje blogina regėjimą bei mažina imunitetą, dėl to vaikai pradeda dažniau sirgti.

Kitas streso šaltinis tampa netikėtumai ir frustracijos, kurias mokiniai patiria kasdien. Kartais jų lūkesčiai ir viltys neišsipildo: iš kontrolinio gavo blogesnį pažymį, negu tikėjosi. Draugai klasėje elgiasi ne taip, kaip norėtųsi. Į tokius netikėtumus ir nusivylimus organizmas taip pat reaguoja kaip į stresą. Kad būtų galima sumažinti šį reagavimo būdą, labai svarbu pasirūpinti mokykloje tam tikru saugumo lygiu – pavyzdžiui įvedant ritualus ar nusiraminimo kultūrą.

Stresas sąlygoja, kad organizme sumažėja „laimės hormono“ serotonino, dėl to vaikai tampa impulsyvesni ir agresyvesni. Jeigu tokie vaikai namuose nesulaukia palaikymo,  nesijaučia ramiai, nepasitiki savimi, tada tokiems vaikams išlaikyti dėmesio koncentraciją klasėje yra labai sunku. Vaikai tokiu atveju pradeda elgtis agresyviai ir impulsyviai, tai išgyvenimo strategija. Tokie vaikai gali elgtis adekvačiai tik tuo atveju, jeigu turėtų pagrindą patirti sėkmę.

Kokie veiksmai galėtų padėti mažinti streso lygį pamokose?

Labai svarbu, kad klasėje kaip grupėje nebūtų griežtos vaidmenų struktūros su tais pačiais lyderiais ir tais pačiais nepritampančiais klasėje. Pedagoginė strategija, kai dažnai keičiami vaidmenys, klasėje kuriamas demokratinis klimatas – darbas porose, komandinis darbas, keičiant lyderius, darbas nuolat keičiant sėdėjimo vietas – leidžia sukurti visiems besimokantiems jausmą, kad jie visi priklauso grupei, todėl jie pradeda jaustis reikalingi tokioje bendruomenėje, o tai kelia saugumo jausmą.

Labai dažnai dėl patiriamų nuoskaudų ir bejėgiškumo žmonės pradeda jaustis beviltiškai. Jie pradeda sau nuolat kartoti: “Aš nevykėlis, man vis tiek nieko neišeis“. Vaikai, kurie patiria tokį jausmą tampa pasyvūs ir pradeda vengti bet kokios veiklos. Kartais vidinis bejėgiškumo jausmas netampa pasyvus. Kai kurie vaikai šį beviltiškumo jausmą kompensuoja tuo, kad pradeda elgtis įžūliai ir be ceremonijų, nes vis tiek neturi ką prarasti, todėl mano, kad nėra reikalo gerbti socialines normas.

Tokiems vaikams su chronišku bejėgiškumo jausmu  gana sunku padėti, mokytojai turi būti labai kantrūs ir nuolat duoti tokias užduotis, kurias mokiniai galėtų kontroliuoti savarankiškai. Pats geriausias vaistas nuo bejėgiškumo – mokyklinė situacija, kurioje besimokantis gali pats sau išsikelti tikslus ir sekti savo pomėgius bei patys nuspręsti  kaip ilgai jie nori dirbti ties konkrečia užduotimi.

Praktinė rekomendacija  pedagogams

Norint pasiekti normalaus, darbingo klimato klasėje svarbu sumažinti streso lygį mokiniams. Tai  galima padaryti dviem būdais: vengti stresinių situacijų (kas turbūt nėra labai įmanoma, nes stresas kasdienis gyvenimo palydovas) ar labai stipriai sumažinti jau esamą streso lygį. Svarbu mokyti mokinius pažinti streso požymius bei išmokyti metodų kaip sumažinti stresą: paskirstyti laiką, atsipalaiduoti, kvėpuoti sąmoningai ir sudaryti pauzes poilsiui.

Klasėje galima įvesti specialių, neilgai trunkančių ritualų, kurie visada būtų naudojami, kai pereinama nuo vieno užsiėmimo prie kito. Pamokos metu naudojami žaidimai, kurių metu vaikai galėtų pajudėti ir pasijuokti, susirinktų į atskiras grupes ar galėtų pavaidinti atskiras roles padėtų jiems atsipalaiduoti.

Klasėje įvestos aiškios elgesio taisykles bei jų laikymasis kurtų palaikančią klasės atmosferą. Svarbu, kad patys mokytojai nustotų grasinti mokiniams. Jeigu yra labai aiškiai pažeidžiamos taisyklės, įtraukite visą klasę jų aptarimui. Padėkite vaikams suformuoti savo realius,  pasiekiamus tikslus.   Pakalbėkite su jais kas juos neramina bei trukdo mokytis. Nuosekliai dirbant klasėje bus galima sukurti tokią ramaus dėmesio atmosferą, kad vaikai galės dirbti ties sunkiausiomis užduotimis.

Straipsnį parengė gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aušra M. Dovydaitytė