Terminas „raidos trauma“ naudojamas, kai vaikas patiria vaikystės traumą iš savo artimiausios aplinkos žmonių. Tokie traumuojantys įvykiai gali būti fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, emocinė ir fizinė nepriežiūra, kiti vaiko šeimos aplinkoje nutikę nepalankūs veiksniai. Kada vaikas patiria labai stiprų stresą, su kuriuo jam pačiam tvarkytis yra labai sunku, tačiau vaiko artimieji visiškai jam nepadeda, vaikui vystosi raidos trauma.  Ši trauma niekur nedingsta ir dažniausiai pasireiškia visa puokšte emocinių ir fizinių ligų, blogesnėmis vaiko kognityvinėmis savybėmis. Visos šios bėdos užauga kartu su vaiku ir tęsiasi visą jo gyvenimą.

Tėvų psichinės ligos ar priklausomybės, vieno iš tėvų netekimas dėl skyrybų ar kitų priežasčių, dažni ir audringi konfliktai tarp tėvų, kurių liudininku tampa vaikas,  maisto ar švarių drabužių trūkumas, jausmas, kad esi nemylimas ar žodinė ir/ar fizinė agresija vaiko atžvilgiu yra traumuojantys vaikystės įvykiai.

Neseniai pradėtas tyrimas, kurio metu vertinama, kaip tokie patiriami neigiami vaikystės įvykiai įtakoja vaiko raidą ir yra susiję su suaugusio žmogaus gyvenimu. Tyrimas prasidėjo 1995 metais Jungtinėse Valstijose ir nors tyrimas dar tebevyksta, jau dabar stebimi rezultatai leidžia daryti apibendrinimus, kad egzistuoja labai stiprus ryšys tarp patirtų neigiamų vaikystėje įvykių skaičiaus bei fizinių ir psichinių ligų pasireiškimo suaugus. 

 Vaikams, patyrusiems raidos traumas, funkcionavimas sutrinka daugelyje sričių:

• Emocijų reguliavimo sunkumai
  • Raidos regresija (vaikas elgiasi tarsi būtų jaunesnis).
  • Dažnai verkia ar verkia netinkamose situacijose.
  • Emocijų raiška labai nedidelė ar visiškai nėra emocijų. Labai didelis nerimavimas, nervingumas, baimingumas ar drovumas.
  • Dažnai jaučia liūdesį ar nelaimingumą.
  • Neigiamas savęs vertinimas (bejėgiškumo jausmas).
  • Dažnai jaučia įtampą, dirglumą.
  • Neturi įgūdžių tvarkytis su stresu ar neigiamais gyvenimo įvykiais.
• Socialiniai/ Santykių sunkumai
  • Dažni konfliktai (nepasitikėjimas, pasipriešinimas).
  • Empatijos, užuojautos, gailesčio trūkumas.
  • Įsivelia į netinkamus santykius su bendraamžiais (pvz. ankstyvas seksualinis elgesys, tyčiojimasis, disfunkcinės bendraamžių grupės)
• Elgesio sunkumai
  • Bloga impulsų kontrolė.
  • Savižalojantis elgesys
  • Agresija nukreipta į kitus
  • Rizikingas elgesys (vaikams: neatsargus laipiojimas, bėgimas per gatvę; paaugliams: rizikingas narkotikų, alkoholio vartojimas, ankstyvas seksualinis gyvenimas)
• Fizinės problemos
  • Nepaaiškinami fiziniai skundai (galvos, pilvo skausmai)
  • Miego sutrikimai
  • Valgymo sutrikimai (atsirūgimai, nevirškinimas, atsisakymas valgyti, keistų daiktų valgymas)
  • Nepaaiškinami svorio priaugimai ar kritimai
  • Šlapimo nelaikymas, tuštinimosi problemos
  • Plaukų praradimas
  • Bloga ligų kontrolė (astmos, diabeto)
• Kognityviniai/akademiniai sunkumai
  • Blogi pasiekimai ar mokyklos nelankymas
  • Sunku galvoti, suprasti priežasties-pasekmės ryšį, blogi problemų sprendimo įgūdžiai
  • Sunkumai planuojant, galvojant apie ateitį
  • Sunkumai sukaupti dėmesį ir susidomėjimą ties užduotimi ar aktyvumu
  • Kalbos išraiškos ar suvokimo problemos

Traumas patyrusių vaikų fiziologija turi įtakos ir jiems tapus suaugusiais, ko pasėkoje tokie žmonės turi padidintą riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, insultu, onkologiniais susirgimais, lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Dėl patirtų vaikystėje traumuojančių įvykių suaugę žmonės dažnai gyvena nejudrų gyvenimo būdą, yra nutukę, jie linkę pradėti vartoti alkoholį, vartoja daug medikamentinio gydymo,  dažnai rūko bei turi didesnę suicido riziką.

Straipsnį parengė gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Aušra M. Dovydaitytė