Kada baimė nepadeda išgyventi?
Baimė yra viena iš pagrindinių išgyvenimą sąlygojančių emocijų. Ji svarbi, kai reikia numatyti ir sureaguoti į pavojų (atsakas „bėk arba kovok“). Žmogus, susidurdamas su nežinoma ar neaiškia situacija, automatiškai ją priima kaip gąsdinančią ir potencialiai pavojingą. Smegenys tokią informaciją suvokia kaip „geriau saugus negu patekęs į pavojų“. Evoliuciškai toks reagavimo būdas buvo labai svarbus, nes baimė ir jos pradinė versija nerimas padėjo išgyventi kai neaiškios situacijos ignoravimas galėjo kainuoti gyvybę.
Tačiau kas atsitinka, kai nerimą ar baimę kelia nuolatinės, nerealios, labai tolimos ar neišvengiamos grėsmės mūsų kasdieniniame gyvenime ar kultūroje? Jeigu toks nerimavimas kankina vaikus ar paauglius, kurie dar tik mokosi atsparumo ar savikontrolės įgūdžių?
Kada baimės tampa sutrikimu?
Vaikams ir paaugliams dažniausiai diagnozuojami nerimo sutrikimai, kurie kinta su amžiumi: atsiskyrimo nerimas, specifinės fobijos, socialinė fobija.
Sutrikimo sunkumą lemia kartu esantys galimi susirgimai, kurie įtakoja asmens funkcionavimą ir stipriai komplikuoja klinikinę būseną. Negydomi nerimo sutrikimai gali užaugti su vaiku ir tapti rimta visuomenės sveikatos sistemos problema.
Atlikti tyrimai parodė, kad generalizuotas nerimo sutrikimas gali būti depresijos atsiradimo priežastimi suaugusiems, todėl ankstyvos intervencijos, ypač esant vaikų ir paauglių nerimo sutrikimams yra labai svarbios.
Kilęs iš lotynų kalbos žodis „nerimas“ (lot. angere) verčiamas kaip „susiaurėjimas“. Tai reiškia, kad asmens saviraiškos laisvė dėl baimės ir nerimo tampa apriboti ir trukdo tvarkytis su kasdieniais iššūkiais bei nepalankiomis situacijomis, kurios yra būtinos asmenybės augimui. Negydomos psichinės sveikatos problemos yra susijusios su keletu neigiamų pasekmių, kaip mokslo nebaigimas, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, blogi tarpusavio santykiai, bloga integracija į darbo rinką, blogi socialiniai įgūdžiai.
