Pagal dabar naudojamą tarptautinę ligų klasifikaciją, asmenybės sutrikimas apibrėžiamas kaip “ryškūs asmenybės ir elgesio sutrikimai, kurie nėra tiesiogiai sukelti ligos, sužeidimo arba kito smegenų pakenkimo ar psichikos ligos”. Turintiems asmenybės sutrikimą dažniausiai sutrinka asmeninis bei socialinis funkcionavimas, sutrikimas prasideda vaikystėje arba paauglystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą.
Atlikus epidemiologinius tyrimus nustatyta, kad diagnostinius kriterijus atitinkančio asmenybės sutrikimo paplitimas bendroje populiacijoje sudaro apie 11%. Vadinasi 1 iš 10 žmonių yra reikšminga teikiamų sveikatos ir ypač psichinės sveikatos paslaugų vartotojų dalis.
Asmenybės sutrikimai pagal tam tikrus pasireiškiančius bruožus skirstomi į narcisistinį, ribinį, šizoidinį, paranoidinį, asocialų, histrioninį. Nors asmenybės sutrikimai ir skiriasi vienas nuo kito, visi jie turi daug panašumų.
Visi, turintys asmenybės sutrikimą, kenčia nuo nerimastingumo, nestabilių emocijų, nestabilių tarpasmeninių santykių, nerealių ir dažnai prieštaringų gyvenimo tikslų, per didelio pasinėrimo į save, sutrikusios empatijos, egocentriško realybės suvokimo, sutrikusio gebėjimo gedėti, negebėjimo mylėti, seksualinių disfunkcijų bei skirtingo laipsnio moralinių defektų.
Asmenybės sutrikimo pradžia yra ankstyvoje vaikystėje, kai formuojasi asmens identitetas, t.y. suvokimas “kas aš toks esu”. Kūdikis savo identitetą formuoja žiūrėdamas į savo mamą, taip kaip kiekvienas iš mūsų žiūrime į veidrodį ir stebime savo atvaizdą jame. Mama tampa tuo objektu, kuris ir panaudojamas vidinei identifikacijai sukurti. Abiejų tėvų būvimas kūdikio aplinkoje leidžia tapatintis su abiejų lyčių tėvais, tai įgalina geriau suformuoti ribas tarp kartų. Paauglystėje asmenybės bruožai įgauna dar aiškesnę identifikaciją ir suformuoja jau galutinę formą.
Jeigu kūdikio raida sėkminga, gerai sukurtas savęs vaizdas arba identitetas pasižymi tokiomis savybėmis: 1) pastovus savivertės jausmas; 2) panašūs charakterio bruožai skirtinguose socialiniuose kontekstuose; 3) realus kūno vaizdas; 4) nuolatinis ir tęstinis aplinkos suvokimas; 5) autentiškumas; 6) aiškumas dėl lyties ir tapatinimasis su savo lyties atstovais; 7) vidinės pilnatvės jausmas ir su tuo susijęs gebėjimas išbūti vienatvėje; 8) gerai internalizuota sąžinė; 9) vidinis solidarumas su šeimos ir etninės grupės idealais.
Jeigu kūdikio raida nėra sėkminga, tada formuojasi identiteto difuzija, kuri vėlesniuose raidos etapuose duoda pagrindą atsirasti asmenybės sutrikimui.
Identiteto difuzija pasižymi tokiomis savybėmis: 1) menka savivertė; 2) prieštaringi charakterio bruožai. Šalia gali egzistuoti net kraštutiniai charakterio bruožai: švelnumas ir abejingumas, gobšumas ir asketizmas, kuklumas ir ekshibicionizmas ir pan. Dėl tokios blogos integracijos sunku suvokti save ir kitus šalia esančius žmones, todėl sutrinka gebėjimas būti empatišku, aplinkiniai vertinami momentiškai pagal dabar egzistuojantį elgesį; 3) sutrikęs kūno vaizdas. Individai dažnai neturi savo realaus kūno vaizdo, kuris yra būtinas somatinis pagrindas savo patirčiai kurti. Tokie žmonės labai stebi savo svorio, ūgio, kompleksijos pokyčius; 4) sutrinka tęstinis aplinkos suvokimas. Praeitis, dabartis ir ateitis neturi nuoseklios sekos. Dėl tokio sutrikimo žmogus negali savęs projektuoti į ateities vaidmenis, tai sąlygoja daug profesinių nuokrypių, vyresnio amžiaus žmonės dažnai disocijuoja nuo savo jaunesniojo „Aš“ vaizdo; 5) autentiškumo trūkumas neleidžia perimti gyvenimo būdo, ideologijos, manierų iš supančios aplinkos; 6) lyties disforija. Individai, turintys identiteto difuziją, turi silpną lyties suvokimą, dažnai neišspręstą biseksualumą bei sunkumų su heteroseksualumu ir buvimu santykiuose su priešingos lyties atstovu; 7) vidinės tuštumos jausmas, kuris labai sustiprėja, kai individas yra vienišas. Pagrindinis vidinės tuštumos bruožas yra fantazijos nebuvimas, ko pasėkoje individai dažnai patiria kankinantį nuobodulio jausmą. Pati patirtis yra labai gąsdinanti, todėl siekdami jos išvengti, individai visą laiką ką nors veikia arba nuolat ieško socialinių kontaktų. Nuolatinis valgymas, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, pavojų keliantis elgesys – tai keletas iš pavyzdžių, kurie labai dažnai užpildo tuštumą ir saugo nuo kankinančio jausmo; 8) dėl vidinių struktūrų blogos internalizacijos individai dažnai patiria kankinantį kaltės jausmą; 9) etninė ir moralinė korupcija. Įprastų šeimos ir etninės grupės moralinių standartų atmetimas.
Straipsnį parengė vaikų ir paauglių psichiatrė- psichoterapeutė Aušra M. Dovydaitytė