Kai skyrybos tampa karo lauku

Lietuviai pagal skyrybų skaičių yra toli atsilikę nuo bendro ES vidurkio, statistikos tarnybos duomenys rodo,  kad kas antra pora išsiskiria.  Vienais atvejais poros sugeba rasti būdų išspręsti šį kilusį konfliktą taikiai ir išsiskiria bendru sutarimu. Dėja, kitais atvejais porai nepavyksta išsiskirti taikiai, tad skyrybos tampa labai konfliktiškos ir tokiu atveju tarp partnerių kyla labai stiprus karas. 

Besiskiriantys du žmonės pradeda vienas kitą kaltinti, jaučiasi išduoti, patiria labai gilius atstūmimo ir netekties jausmus, yra asmeniškai labai įžeisti ir pradeda labai nepasitikėti partneriu. Tokie sunkūs jausmai žeidžia sielą  ir kelia didelę neapykantą partneriui.

Tokiame dviejų buvusių sutuoktinių kare vaikai yra įtraukiami į skyrybas su visa gniuždančia jėga. Kova gali tęstis metų metus, todėl vaikai neišvengiamai tampa šios kovos įkaitais. Jie visais būdais bando ieškoti išeities kaip tvarkytis su tokia sistema, kur yra vaikai ir du gimdytojai, kurie absoliučiai vienas kito nekenčia. Daugelis tėvų tikrai neplanuoja pakenkti savo vaikams, tačiau kovodami vienas su kitu jie nepastebimai ir rutiniškai tai daro. Todėl tokios konfliktiškos skyrybos yra labai toksiškos vaikams.

Kai kurie suaugusieji tokiais atvejais jaučiasi taip stipriai įskaudinti kito sutuoktinio, kad jie labai daug laiko praleidžia kurdami keršto planus. Pavyzdžiui, jeigu vaikas norėtų praleisti laiką su tėčiu, mama padarys viską, kad vaikas to negalėtų padaryti. Mama negalvoja, kas yra geriausia vaikui, bet ji galvoja tik apie tai, kad vaiko buvimas suteiks tėčiui džiaugsmo. Taigi pats džiaugsmingo įvykio įsivaizdavimas  skatina imtis veiksmų, kad atimtų tą džiaugsmą iš kito partnerio. Todėl, tai kas geriausia vaikui yra dažniausiai pakeičiama tuo, kas yra geriausia vienam gimdytojui arba ką padaryti, kad įskaudintų kitą gimdytoją. Toks reiškinys labai dažnai atima iš tėvų gebėjimą matyti, ko jų vaikai iš tikrųjų nori.

Kas skatina tokį tėvų priešiškumą vienas kitam? Ar įmanoma įsivaizduoti, kiek skausmo kenčia ir kaip stipriai išduotas jaučiasi asmuo, kad visa energija yra skiriama tik privesti savo partnerį jaustis blogiau?

Kas už to slypi? Pirmiausia, tėvai, kurie nemoka išsiskirti taikiai, mažų mažiausiai nemoka  vienas su kitu kalbėtis. Jeigu jie ir pradeda kalbėtis, tai jų diskusija labai greitai tampa pagiežinga ir vienas kitą kaltinanti. Labai dažnai jie iš viso vienas su kitu nebendrauja. Toks ryšio tarp tėvų nebuvimas moko vaikus, kad suaugusieji negali konstuktyviai kalbėtis ir susitarti dėl vaikų. Todėl kartais patys vaikai imasi planuoti už tėvus.

Kita slypinti problema yra ta, kad asmenys, nemokantys be konflikto išsiskirti su partneriu, yra patyrę traumuojančių situacijų praeityje. Tos patirtos traumos dažnai tampa emociniu dirgikliu, kuris atsikartoja artimuose santykiuose. Baimė būti paliktam yra pats dažniausias dirgiklis tokiuose santykiuose, verčiantis asmenį fiziškai ir emociškai smurtauti prieš kitą.

Tokiame kare laimėtojų nebūna.  Partneriai žeidžia vienas kitą. Vaikai, bandydami padaryti darbą už tėvus, dažnai moka savo psichine sveikata. Jie labai dažnai bando pasiekti neįmanomą tikslą būti geru abiems tėvams. Tačiau toks tikslas pasmerktas žlugti, nes konfliktiškų skyrybų metu tėvai tetrokšta vienas kitą sužlugdyti.  Todėl vaikas yra nuolatiniame konflikte: jeigu jis maloniai elgiasi su vienu iš tėvų, tai automatiškai sulaukia nusivylimo iš kito gimdytojo.  

Straipsnį paruošė gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Aušra M.Dovydaitytė