Mentalizacija arba kitaip dar vadinama refleksija – tai gebėjimas suprasti ir įvertinti žmogaus elgesį, remiantis savo ir kitų psichinėmis būsenomis, tokiomis kaip emocijos, nuostatos, poreikiai, troškimai, uždaviniai, priežastys ir tikslai. Mentalizacija gali būti aktyvus sąmoningai suvokiamas, bet didesne dalimi tai nesąmoningai vykstantis procesas. Gebėjimas mentalizuoti yra viena iš pagrindinių funkcijų, reikalingų žmonių tarpusavio santykiams dėl keletos priežasčių. Pirmiausia, tai leidžia suvokti ir suprasti kitų veiksmus bei elgesį. Mentalizacija yra mūsų vaizduotės dalis, nes mes turime įsivaizduoti, ką kiti žmonės galėtų galvoti ar jausti. Žmogaus protas visada turės paslapčių, todėl niekada neįmanoma tiksliai pasakyti, ką kitas žmogus galvoja. Dar daugiau, vaizduotė reikalinga, kad suprastume savo pačio patirtį, ypač jeigu ta patirtis kelia daug stiprių emocijų.
Gebėjimas mentalizuoti yra būtina sąlyga, kad mes galėtume reguliuoti savo emocinę būklę bei galėtume gyventi stabilų gyvenimą. Gebėjimas stebėti ir analizuoti savo ar kito žmogaus protinius procesus yra būdingas tik žmogui. Tik žmogus turi tokias dideles smegenis, kurių pagalba jis gali spręsti, ką kiti galvoja. Žmonijos istorijoje mentalizavimas tapo tuo pagrindu, kuris leido žmonėms būti kartu vienoje grupėje, vienoje visuomenėje. Taigi mentalizacija kaip procesas nėra tik tai, kas vyksta tarp dviejų individų, nėra tai, kas vyksta tarp mamos ir kūdikio ar tai, kas vyksta šeimoje. Mentalizacija taip pat apima ir visuomenę.
Jeigu visuomenėje nebelieka mentalizavimo, ji tampa bloga savo pačios nariams. Sutrikę mentalizavimo procesai labai ryškiai koreliuoja su ribinės asmenybės sutrikimą turinčių narių skaičiaus didėjimu tokioje visuomenėje. Ribinės asmenybės sutrikimą turintys žmonės pasižymi emociškai labai nestabilia būsena bei negalėjimu gerai adaptuotis profesinėje, darbinėje bei asmeninių santykių srityje. Tokie žmonės linkę į priklausomybes, savižudybes ir visuomenei tampa didele ekonomine našta.
Žmonių, turinčių ribinės asmenybės sutrikimą, skaičius proporcingai ir tiesiogiai koreliuoja vertinant vidutines pajamas, kurias gauna žmonės. Jeigu visuomenėje skurdo riba yra didesnė negu 20%, didėja ribinės asmenybės sutrikimą turinčių žmonių skaičius. 2018 metais Lietuvoje ties skurdo riba gyveno 23% gyventojų. Kuo visuomenė labiau leidžia didėti šiam skirtumui, tuo daugėja asmenų, turinčių ribinės asmenybės sutrikimą.
Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas. Jeigu visuomenė leidžia sau negalvoti (nementalizuoti) apie tuos 20% skurdžiausiai gyvenančių ir leidžia šiam skirtumui didėti, tokia visuomenė labai dažnai užmiršta savo narius ir laikui bėgant tokie visuomenės nariai tampa labiau pažeidžiami. Atsiranda šeimos, kurių mentalizavimo galimybės būna labai ribotos. Atsiranda ištisos bendruomenės, kuriose sutrinka mentalizacija.
Mamos ir vaiko sąveika yra labai svarbi. Kritinis periodas kuomet mentalizacija susiformuoja arba sutrinka apima vaiko raidos laikotarpį nuo 3 mėn iki maždaug 7 gyvenimo metų. Jeigu tuo jautriu laikotarpiu mama sugeba tenkinti tik vaiko fiziologinius poreikius bet jai neužtenka patyrimo žiūrėti į vaiką kaip į unikalų individą, vaikui formuojasi nesaugus prieraišumas. Ribinės asmenybės sutrikimo atsiradimas labai stipriai koreliuoja su nesaugiu prieraišumu. Būtent šiuo laikotarpiu didžiausią žalą vaiko raidai daro ne trauminė patirtis, bet nepriežiūra. Nes vaikas nustoja jausti save kaip individą ir negali atsakyti į klausimą: „Kas aš esu kaip individas ir ko man reikia?“. Neturėdamas tokios šerdinės patirties, žmogus esant nepalankioms aplinkos sąlygoms tampa labai pažeidžiamas, kai tuo tarpu individai, turintys tokį šerdinį , tampa atsparesni neigiamiems gyenimo faktoriams
